Kai festivaliai tampa kažkuo daugiau nei tik pramoga
Žinot, kiekvieną kartą, kai einu pro Kauno miško ir sodo daržo festivalį, pagalvoju – va čia ir yra tas tikrasis miestas. Ne tie blizgantys prekybos centrai ar įmonių biurai, o būtent šitie žmonės, kurie susirenka, keičiasi mintimis, parduoda savo augintus pomidorus ar rankomis darytus produktus. Ir tai nėra tik nostalgija ar romantizuotas požiūris – tai realus ekonomikos modelis, kuris veikia ir kuris keičia Kauną iš vidaus.
Miško ir sodo daržo festivalis tapo kažkuo daugiau nei tik renginiu, kur galima nusipirkti ekologiškų daržovių. Tai tapo judėjimu, kuris jungia žmones, skatina juos kurti savo verslus ir galvoti apie tai, kaip mes vartojame. O svarbiausia – tai veikia. Matau vis daugiau žmonių, kurie pradeda savo mažus verslus būtent po tokių renginių. Matau, kaip keičiasi požiūris į tai, ką perkame ir iš kur.
Kodėl vietinė ekonomika – tai ne tik gražūs žodžiai
Kai kalbame apie vietinę ekonomiką, dažnai skamba kaip kažkoks abstraktus terminas iš vadovėlių. Bet realybėje tai labai paprasta: pinigai, kuriuos išleidžiate vietiniams gamintojams, lieka jūsų bendruomenėje. Jie sukasi ratu – tas ūkininkas, kuriam nusipirkote obuolių, eina pas vietinį kepėją, tas – pas siuvėją, ir taip toliau.
Festivalyje matau šitą procesą gyvai. Štai Rasa iš Kauno rajono, kuri augina ekologiškas daržoves. Ji pasakojo, kad prieš trejus metus turėjo tik mažą darželį sau, bet po pirmojo dalyvavimo festivalyje pradėjo plėsti veiklą. Dabar ji samdo sezoninių darbuotojų, bendradarbiauja su kitais vietiniais ūkininkais, o jos produktai keliauja ne tik į festivalį, bet ir į keletą Kauno kavinių.
Tai ir yra ta tikroji vietinė ekonomika – ne didžiulės investicijos ar valstybės programos (nors jos irgi svarbios), o paprasti žmonės, kurie kuria vertę savo aplinkoje. Ir festivalis tampa ta platforma, kur visa tai gali įvykti.
Kaip vienas renginys gali įkvėpti pradėti verslą
Pats mačiau ne vieną žmogų, kuris atėjo į festivalį kaip lankytojas, o kitais metais jau stovėjo su savo stalu. Tai nėra atsitiktinumas. Festivalio atmosfera – tai kažkas ypatingo. Čia nėra to korporatyvinio šaltumo, nėra baimės, kad nepavyks. Matai, kaip kiti daro, kalbiesi, gauni patarimų, ir staiga pagalvoji: „O kodėl aš negalėčiau?”
Vienas iš įdomiausių pavyzdžių – Tomas, kuris pradėjo gaminti fermentuotus produktus. Jis pasakojo, kad pirmą kartą į festivalį atėjo tiesiog pasivaikščioti, bet po pokalbių su kitais dalyviais suprato, kad jo hobis – kimči ir kombuča gaminimas – gali tapti verslu. Dabar jis turi nedidelę gamyklėlę ir tiekia produktus į keliolika parduotuvių.
Festivalis veikia kaip savotiška inkubatorė. Čia gali išbandyti savo produktą, gauti grįžtamąjį ryšį, sužinoti, ar žmonėms tai įdomu. Ir svarbiausia – tai nekainuoja tiek, kiek kainuotų nuomoti parduotuvę ar investuoti į didelę reklamą. Tai žemo rizikos būdas pradėti.
Bendruomenės jausmas, kurio taip trūksta miestuose
Gyvenu Kaune jau dešimt metų, ir vienas didžiausių iššūkių didmiestyje – tai bendruomenės jausmo trūkumas. Gali gyventi name, kur yra trisdešimt butų, ir nepažinoti nė vieno kaimyno. Bet festivalis keičia šitą dinamiką.
Kai ateini į festivalį, jauti, kad esi kažko didesnio dalis. Čia susipažįsti su žmonėmis, kurie gyvena tame pačiame rajone, sužinai apie bendrus darželius, mainų grupes, bendruomenės iniciatyvas. Aš pats per festivalį sužinojau apie vieną bendruomeninį darželį netoli namų ir dabar ten dalyvauju. Tai ne tik daržovės – tai draugystės, pagalba, bendra veikla.
Šitas socialinis aspektas yra neįkainojamas. Kai žmonės jaučiasi esantys bendruomenės dalis, jie labiau rūpinasi savo aplinka, labiau palaiko vietinį verslą, labiau įsitraukia į vietos gyvenimą. Ir festivalis tampa tuo katalizatoriumi, kuris visa tai paleidžia.
Praktiniai patarimai tiems, kas nori prisijungti
Jei skaitote šitą ir galvojate: „Gal ir man reikėtų kažką panašaus pradėti?” – tai štai keletas patarimų, kuriuos išmokau stebėdamas sėkmingus festivalio dalyvius.
Pirma, pradėkite mažai. Nereikia iš karto investuoti tūkstančių eurų. Vienas iš sėkmingiausių dalyvių pradėjo su trimis rūšių uogienės, kurias gamino savo virtuvėje. Dabar turi šešiolika skirtingų produktų ir tiekia juos į parduotuves. Bet jis pradėjo mažai, išbandė, pamatė, kas veikia.
Antra, bendradarbiaukite. Festivalis pilnas žmonių, kurie nori dalintis patirtimi. Nekurkite visko patys – gal kas nors jau turi sprendimą tai problemai, su kuria kovojate. Aš mačiau, kaip du skirtingi gamintojai susijungė ir pradėjo kartu tiekti produktus į parduotuves – taip sumažino logistikos kaštus ir abu laimėjo.
Trečia, klausykite savo klientų. Festivalyje turite unikalią galimybę tiesiogiai kalbėtis su žmonėmis, kurie perka jūsų produktus. Išnaudokite tai. Klauskite, ko jiems trūksta, ką norėtų matyti, kas jiems patinka. Šita informacija yra aukso vertės.
Ketvirta, nepamirškit skaičių. Taip, mes kalbame apie bendruomenę ir vertybes, bet verslas vis tiek turi būti pelningas. Skaičiuokite savo kaštus, žinokite savo maržą, supraskit, kiek turite parduoti, kad apsimokėtų. Vienas dalyvis man sakė, kad pirmais metais dirbo nuostolingai, nes neapskaičiavo visų kaštų – mokykitės iš tokių klaidų.
Žalioji ekonomika – tai ne tik apie ekologiją
Kai girdime terminą „žalioji ekonomika”, dažnai galvojame tik apie ekologiją – mažiau plastiko, atsinaujinantys ištekliai ir panašiai. Bet tai kur kas platesnis dalykas. Žalioji ekonomika – tai ekonomika, kuri kuria vertę negriaundama aplinkos ir bendruomenių.
Festivalis puikiai iliustruoja šitą principą. Čia parduodami produktai, kurie užauginti be pesticidų, pakuotės yra perdirbamos ar išvis nenaudojamos, o transporto pėdsakas minimalus, nes dauguma gamintojų yra iš Kauno regiono. Bet svarbiausia – čia kuriama ekonominė vertė, kurios niekas neišveža kitur.
Matau, kaip keičiasi žmonių mąstymas. Prieš kelerius metus ekologiški produktai buvo nišinė tema, kurią domėjosi tik nedidelė dalis žmonių. Dabar tai tampa norma. Žmonės klausia, iš kur produktas, kaip jis užaugintas, kas jį gamina. Ir festivalis padeda formuoti šitą naują normalumą.
Iššūkiai, apie kuriuos retai kas kalba
Būkime sąžiningi – ne viskas yra rožėmis klotas. Festivalio dalyviai susiduria su realiais iššūkiais, ir apie juos verta kalbėti atvirai.
Vienas didžiausių – tai sezonskumas. Daugelis gamintojų uždirba pagrindines pajamas per kelis mėnesius, o likęs laikas – tai išgyvenimas. Viena dalyve pasakojo, kad vasarą dirba šešias dienas per savaitę, kad užsidirbtų žiemai. Tai nėra lengva, ir ne visi tam pasirengę.
Kitas iššūkis – biurokratija. Norint oficialiai parduoti maisto produktus, reikia atitikti daugybę reikalavimų. Tai kainuoja pinigų ir laiko. Keli dalyviai man sakė, kad pirmais metais beveik pasidarė, bandydami susitvarkyti visus leidimus ir sertifikatus.
Dar viena problema – konkurencija su pigiais prekybos centrų produktais. Kaip konkuruoti su pomidorais, kurie kainuoja eurą už kilogramą, kai tavo kainuoja tris? Čia reikia aiškiai komunikuoti vertę – kokybę, skonį, tai, kad pinigai lieka bendruomenėje. Bet ne visi klientai tai supranta ar vertina.
Kai festivalis tampa gyvenimo būdu
Įdomiausia, kad daugeliui žmonių festivalis tampa ne tik verslo platforma, bet ir gyvenimo būdo dalimi. Tai keičia ne tik tai, kaip jie uždirba pinigus, bet ir kaip jie gyvena.
Vienas ūkininkas pasakojo, kad prieš pradėdamas dalyvauti festivalyje, dirbo įmonėje ir neturėjo laiko šeimai. Dabar jis dirba savo ūkyje, vaikai padeda, ir nors pinigų gal uždirba panašiai (o gal net šiek tiek mažiau), bet gyvenimo kokybė nepalyginamai geresnė. Jis mato savo vaikus augant, mato, kaip jie mokosi darbo, atsakomybės, ryšio su gamta.
Kita dalyve, kuri gamina natūralią kosmetiką, sakė, kad festivalis jai padėjo rasti savo bendruomenę. Prieš tai ji jautėsi izoliuota, nes jos vertybės neatitiko mainstream kultūros. Bet festivalyje ji rado žmonių, kurie galvoja panašiai, ir tai jai davė jėgų tęsti.
Tai ir yra gal svarbiausia festivalio dovana – ne tik ekonominės galimybės, bet ir prasmės jausmas. Žmonės jaučia, kad jie daro kažką svarbaus, kažką, kas keičia pasaulį į gerąją pusę. Ir tai motyvuoja labiau nei bet koks atlyginimas.
Kai maži pokyčiai sukuria didelę bangą
Galite paklausti – ar vienas festivalis tikrai gali tiek daug pakeisti? Ar tai ne tik gražūs žodžiai? Bet kai pažiūri į skaičius ir realius pavyzdžius, matai, kad taip, gali.
Per pastaruosius penkerius metus Kaune atsirado dešimtys mažų vietinių verslų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su festivaliu. Atsirado naujos kavinės, kurios dirba tik su vietiniais tiekėjais. Atsirado produktų parduotuvių, kurios specializuojasi vietiniuose produktuose. Atsirado bendruomeninių darželių, mainų grupių, edukacinių programų.
Ir svarbiausia – pasikeitė požiūris. Vis daugiau žmonių supranta, kad jų vartojimo pasirinkimai turi įtaką. Kad perkant vietinį produktą, jie palaiko ne tik tą konkretų gamintą, bet ir visą vietinę ekonomiką. Kad tai, kas atrodo kaip mažas, nereikšmingas sprendimas, iš tiesų yra politinis aktas.
Festivalis tapo simboliu to, kas įmanoma. Jis parodo, kad galima kurti ekonomiką, kuri veikia žmonėms, o ne atvirkščiai. Kad galima derinti verslą su vertybėmis. Kad bendruomenė gali būti ekonominė jėga.
Ir kai matau, kaip festivalyje šurmuliuoja žmonės – kaip jie šnekučiuojasi, juokiasi, keičiasi receptais ir idėjomis, perka daržoves ir rankomis darytus produktus – jaučiu viltį. Viltį, kad mes galime kurti kitokį miestą, kitokią ekonomiką, kitokį gyvenimą. Po vieną mažą žingsnelį, po vieną festivalį, po vieną vietinį produktą. Ir gal būt tai skamba naiviai, bet aš tikiu, kad būtent tokie dalykai ir keičia pasaulį – ne didžiosios revoliucijos, o kasdieniai maži pasirinkimai, kurie pamažu tampa nauja norma.
