Miestelis, kuris nusprendė pasikeisti
Rokiškis nėra Vilnius ar Kaunas. Čia nėra pilių, kurias fotografuotų tūkstančiai turistų, nėra senamiesčio, kuriuo vaikščiotų ekskursijų grupės. Bet štai kas įdomu – pastaraisiais metais šis Aukštaitijos miestelis pradėjo keistis taip, kad net patys rokiškėnai kartais nespėja susigaudyti. Kultūros renginiai, kurie anksčiau buvo skirti vietiniams, dabar traukia žmones iš visos Lietuvos. Verslas, kuris ilgai snaudė, pradeda ieškoti naujų krypčių. O savivaldybė, kuri paprastai yra asocijuojama su biurokratija, staiga kalba apie turizmą ir kultūrą kaip apie prioritetus.
Ar tai tikrai veikia? Ar galima nedidelį rajoninį centrą paversti kultūros sostine? Ir svarbiausia – kas iš to turi naudos? Verslas, kuris ieško naujų klientų? Vietos gyventojai, kurie nori daugiau galimybių? Ar turistai, kurie ieško autentiškų patirčių, o ne masinių maršrutų?
Atsakymas, kaip dažnai būna, yra sudėtingesnis nei atrodo. Rokiškis dabar yra tarsi eksperimentas – ar regioninis miestas gali tapti traukos centru be didžiųjų miestų resursų, be milijoninių investicijų, be tarptautinių prekių ženklų. Ir šis eksperimentas jau duoda pirmuosius rezultatus.
Kas iš tikrųjų vyksta kultūros laukuose
Kultūros renginiai Rokiškyje nėra naujiena. Čia visada būdavo švenčių, festivalių, koncertų. Bet anksčiau tai buvo veikiau tradicija nei strategija. Dabar situacija keičiasi – renginiai tampa produktu, kuris turi pritraukti žmones ir pinigus.
Pavyzdžiui, Rokiškio krašto muziejus, kuris anksčiau buvo tiesiog vieta, kur saugomi eksponatai, dabar organizuoja parodas, kurios pritraukia lankytojus iš visos šalies. Muziejaus darbuotojai pradėjo bendradarbiauti su menininkais, kuratoriais, kultūros vadybininkais. Tai jau nebe sovietinio tipo muziejus su dulkėtomis vitrinomis – tai erdvė, kurioje vyksta gyvenimas.
Arba paimkime vasaros festivalius. Anksčiau jie buvo skirti vietiniams – ateidavo kelios šimtai žmonių, pasiklausydavo muzikos, išsiskirstydavo. Dabar organizatoriai galvoja apie tai, kaip pritraukti svečius iš kitų miestų. Tai reiškia geresnę programą, geresnę komunikaciją, geresnę infrastruktūrą. Ir tai veikia – žmonės pradeda planuoti keliones į Rokiškį specialiai dėl renginių.
Bet čia ir prasideda sunkumai. Kultūros renginiai reikalauja investicijų. Reikia mokėti atlikėjams, nuomoti įrangą, reklamuoti, organizuoti. O pinigai regionuose visada yra problema. Savivaldybės biudžetas ribotas, rėmėjų nedaug, o bilietų kainos negali būti per aukštos, nes vietos gyventojai neturi didžiųjų miestų atlyginimų.
Verslas, kuris dar nežino, ko nori
Turizmo verslas Rokiškyje yra keistoje situacijoje. Iš vienos pusės, visi supranta, kad turistai – tai pinigai. Iš kitos pusės, niekas tiksliai nežino, kaip tuos turistus pritraukti ir ką jiems pasiūlyti.
Apgyvendinimo paslaugos yra, bet jų kokybė labai įvairi. Yra keletas neblogų viešbučių ir svečių namų, bet yra ir tokių, kurie atrodo tarsi sustojo laike prieš dvidešimt metų. Turistai, ypač jaunesni, ieško šiuolaikiškų patogumų – gero interneto, švarių kambarių, paprastos rezervacijos sistemos. Ne visada tai randa.
Maitinimo įstaigos taip pat nevienodos. Yra keletas gerų kavinių ir restoranų, kurie galėtų konkuruoti su sostinės įstaigomis. Bet yra ir tokių, kur meniu nesikeičia metų metais, o aptarnavimas priklauso nuo nuotaikos. Turistai, kurie atvyksta į Rokiškį, dažnai nežino, kur valgyti, nes informacijos internete trūksta arba ji pasenusi.
Labiausiai trūksta paslaugų, kurios sukurtų pridėtinę vertę. Gidų, kurie galėtų parodyti ne tik muziejų, bet ir papasakoti apie kraštą taip, kad būtų įdomu. Organizuotų ekskursijų po apylinkes, kurios yra gražios, bet niekas jų nežino. Suvenyrų, kurie būtų autentiški ir kokybiški, o ne masinė produkcija iš Kinijos.
Problema ta, kad verslas laukia turistų, o turistai laukia paslaugų. Ir kol kas niekas nenori rizikuoti pirmas. Savivaldybė bando skatinti, bet biurokratinės kliūtys ir lėšų trūkumas riboja galimybes.
Administraciniai sprendimai, kurie keičia žaidimo taisykles
Savivaldybė gali daug ką pakeisti arba viską sugadinti. Rokiškio atveju matome, kad bandoma judėti teisinga linkme, bet ne visada pavyksta.
Vienas iš svarbiausių dalykų – tai strateginis planavimas. Savivaldybė turi turėti aiškią viziją, ko nori pasiekti. Ne tiesiog „skatinti turizmą”, o konkrečius tikslus: kiek turistų pritraukti, kokias paslaugas plėtoti, kaip matuoti rezultatus. Kol kas tokio aiškumo trūksta. Yra bendros frazės, bet mažai konkrečių veiksmų planų.
Infrastruktūra – tai antroji problema. Turistai nenorės atvykti, jei miestas atrodo apleistas. Reikia tvarkyti viešąsias erdves, parką, gatves. Reikia informacinių stendų, kurie pasakytų, ką verta pamatyti. Reikia normalių tualetų, automobilių stovėjimo aikštelių, dviračių takų. Tai atrodo smulkmenos, bet būtent jos lemia, ar turistas grįš antrą kartą.
Biurokratijos mažinimas – tai trečias svarbus aspektas. Verslas, kuris nori pradėti teikti turistines paslaugas, neturėtų skęsti leidimų ir suderinimų jūroje. Savivaldybė turėtų sukurti paprastą mechanizmą, kaip pradėti verslą turizmo srityje. Konsultacijos, aiškūs reikalavimai, greitas dokumentų tvarkymas.
Dar viena sritis – tai bendradarbiavimas su privačiu sektoriumi. Savivaldybė negali visko padaryti pati. Reikia partnerystės su verslu, su kultūros organizacijomis, su vietos bendruomenėmis. Reikia kurti platformas, kur visi galėtų susitikti, aptarti problemas, ieškoti sprendimų.
Ką daryti, kad viskas nepasibagtų tik planais
Teorija yra gražu, bet praktika – tai visai kas kita. Kaip iš tikrųjų Rokiškis gali tapti traukos centru? Štai keletas konkrečių dalykų, kurie galėtų veikti.
Pirma, reikia sukurti aiškų turistinį produktą. Ne tiesiog „atvažiuokite į Rokiškį”, o „atvažiuokite pamatyti X, paragauti Y, patirti Z”. Pavyzdžiui, kulinarinis turizmas – Rokiškis garsėja sūriu, tai kodėl nepadaryti iš to prekės ženklo? Organizuoti sūrių degustacijas, ekskursijas į gamyklą, kulinarijos kursus. Arba gamtos turizmas – apylinkės gražios, yra ežerų, miškų. Galima kurti pėsčiųjų ir dviračių maršrutus, stebėjimo bokštus, poilsio vietas.
Antra, reikia investuoti į marketingą. Niekas nesužinos apie Rokiškį, jei apie jį nebus kalbama. Reikia profesionalios svetainės, aktyvių socialinių tinklų, bendradarbiavimo su kelionių tinklaraščiais ir žiniasklaida. Reikia pasakoti istorijas, rodyti nuotraukas, kurti turinį, kuris žmones sudomintų.
Trečia, reikia mokyti žmones. Verslas, kuris dirba su turistais, turi suprasti, ko tie turistai nori. Reikia mokymų apie klientų aptarnavimą, apie marketingą, apie kokybės standartus. Savivaldybė galėtų organizuoti tokius mokymus arba bent padėti verslui juos rasti.
Ketvirta, reikia sukurti bendruomenę. Turizmas veikia geriau, kai visi dirba kartu. Reikia asociacijos, kuri vienytų turizmo verslo atstovus, kur jie galėtų dalintis patirtimi, spręsti bendras problemas, lobijuoti savo interesus. Reikia reguliarių susitikimų, kur būtų aptariama, kas veikia, kas ne, ką reikia keisti.
Pinigai, kurie niekada nesibaigia (arba baigiasi labai greitai)
Finansavimas – tai amžina problema. Iš kur imti pinigų turizmui plėtoti, kai savivaldybės biudžetas ribotas, o verslas neturi lėšų investicijoms?
Vienas šaltinis – tai ES fondai. Yra įvairių programų, kurios skiria lėšas regionų plėtrai, turizmui, kultūrai. Bet čia reikia mokėti rašyti projektus, suprasti biurokratiją, turėti bendrąjį finansavimą. Ne visi verslininkai tai gali padaryti patys, todėl savivaldybė turėtų padėti – suteikti konsultacijas, padėti rengti paraiškas, net būti partneriu projektuose.
Antras šaltinis – tai privačios investicijos. Jei Rokiškis taps patrauklus turizmui, atsirastų investuotojų, kurie norėtų čia plėtoti verslą. Bet tam reikia sukurti palankią aplinką – aiškių taisyklių, stabilumo, paramos. Investuotojai nenori rizikuoti, jei nežino, kas bus rytoj.
Trečias šaltinis – tai pačių turistų pinigai. Jei paslaugos bus geros, žmonės mokės. Bet čia reikia suprasti, kad kokybė yra svarbiausias dalykas. Turistai nenorės grįžti, jei patirtis bus prasta, net jei kainos žemos.
Dar viena galimybė – tai crowdfunding’as ir bendruomenės iniciatyvos. Jei vietos gyventojai tikės projektu, jie gali prisidėti finansiškai arba darbu. Pavyzdžiui, sutvarkyti parką, sukurti pėsčiųjų taką, organizuoti renginį. Tai ne tik pinigų klausimas, bet ir bendruomenės įsitraukimo.
Klaidos, kurių geriau nedaryti
Daug regionų bando plėtoti turizmą ir daug jų nesėkmingai. Kokių klaidų Rokiškis turėtų vengti?
Pirma klaida – tai kopijuoti kitus. Rokiškis neturi būti „mažasis Vilnius” ar „antrasis Druskininkai”. Jis turi rasti savo unikalumą, savo identitetą. Tai, kas veikia kitur, nebūtinai veiks čia.
Antra klaida – tai orientuotis tik į masinius turistus. Rokiškis niekada netaps masiniu turizmo centru, ir tai gerai. Geriau sutelkti dėmesį į nišinius segmentus – žmones, kurie ieško ramybės, autentiškų patirčių, kontakto su gamta ir kultūra. Tai mažiau žmonių, bet jie palieka daugiau pinigų ir sukelia mažiau problemų.
Trečia klaida – tai ignoruoti vietos gyventojus. Turizmas neturi būti vystomas jų sąskaita. Jei vietos gyventojai jaučiasi nepatogiai dėl turistų, jei kyla kainos, jei keičiasi gyvenimo būdas – tai sukels pasipriešinimą. Turizmas turi duoti naudos ir vietiniams – darbo vietas, paslaugas, geresnes viešąsias erdves.
Ketvirta klaida – tai tikėtis greitų rezultatų. Turizmo plėtra – tai ilgalaikis procesas. Reikia metų, kad susikurtų reputacija, kad žmonės pradėtų kalbėti, kad atsirastų pakartotinių lankytojų. Negalima tikėtis, kad po vieno festivalio ar vienos reklamos kampanijos viskas pasikeis.
Kai miestelis tampa kažkuo daugiau
Rokiškis turi galimybę tapti ne tik turistų traukos centru, bet ir vieta, kur vietos gyventojai jaučiasi gerai. Kultūros renginiai, sutvarkytos viešosios erdvės, naujos paslaugos – visa tai gerina gyvenimo kokybę.
Bet tam reikia, kad visi – savivaldybė, verslas, gyventojai – dirbtų kartu. Reikia aiškios vizijos, konkrečių veiksmų, kantrybės. Reikia mokytis iš klaidų, džiaugtis mažais laimėjimais, nepasiduoti, kai kas nors nepavyksta.
Turizmas nėra stebuklingas sprendimas visiems regionų problemoms. Bet jis gali būti dalis sprendimo – būdas sukurti darbo vietas, pritraukti investicijas, padaryti miestą gyvesnį ir įdomesnį. Rokiškis jau pradėjo šį kelią. Ar jis tęsis toliau, priklausys nuo to, kaip rimtai bus žiūrima į šį iššūkį ir kiek pastangų bus įdėta.
Gal po kelių metų Rokiškis tikrai taps vieta, į kurią žmonės važiuos ne tik aplankę giminaičių, bet ir dėl to, kad čia yra ką veikti, ką matyti, ką patirti. Gal čia išaugs verslas, kuris duos darbo vietų ir pajamų. Gal vietos gyventojai bus didžiuojasi savo miestu ir norės jame likti. Bet tam reikia dirbti dabar – ne rytoj, ne po metų, o šiandien.
