Septintą trisdešimt ryto Kaune dar tamsu, o kokioje nors kavinėje prie Laisvės alėjos jau girdisi šurmulys — puodelių žvangėjimas, kėdžių šlamesys, kelios dešimtys žmonių su spausdintais vizitinėmis kortelėmis rankose. Tai nėra konferencija ir nėra oficialus verslo susitikimas su darbotvarke. Tai verslo pusryčiai — formatas, kuris pastaraisiais metais Kaune tiesiog prigijo ir tapo savotišku miesto verslo ritualu.
Idėja paprasta iki neįtikėtinumo: susirinkti anksti ryte, kol dar niekas nespėjo pavargti nuo darbo dienos, ir pasikalbėti. Ne apie pardavimus tiesiogine prasme, ne apie sutarčių pasirašymą čia pat prie stalo, o tiesiog — pasikalbėti. Paradoksalu, bet būtent šis „nieko nereikalaujantis” formatas dažnai atveria duris, kurios metų metus stovėjo užrakintos per oficialius kanalus.
Kodėl tai veikia geriau nei vizitinės kortelės krūva
Klasikinis networkingo renginys dažnai primena mugę — visi vaikšto ratu, spaudžia rankas, dalinasi kortelėmis ir po savaitės nebeprisimena, su kuo apskritai kalbėjosi. Pusryčių formatas kitoks jau vien dėl to, kad žmonės sėdi. Sėdi prie to paties stalo, valgo tą patį omletą, geria tą pačią kavą — ir tai keičia visą dinamiką.
Kai žmogus valgo, jis atsipalaidavęs. Nėra spaudimo „parduoti save” per pirmas trisdešimt sekundžių. Pokalbis natūraliai nukrypsta nuo formalaus prisistatymo į temas, kurios iš tikrųjų įdomios — kas vyksta rinkoje, kokie iššūkiai kamuoja, ką planuojama daryti kitą pusmetį. Ir būtent tokiuose pokalbiuose dažniausiai atsiranda naudingiausia informacija, ne per struktūruotą pristatymą su skaidrėmis.
Nuo pokalbio prie sandorio — ne visada tiesus kelias
Reikia būti sąžiningam: ne kiekvienas pusryčiuose užmegztas pažįstamas virsta partneriu ar klientu. Dažnai tai veikia lėčiau ir subtiliau. Žmogus prisimena, kad prieš pusmetį prie kavos puodelio kalbėjosi su kažkuo, kas dirba logistikos srityje, ir dabar, kai reikia būtent tokio partnerio, pirmiausia į galvą ateina ne paieška internete, o skambutis tam pačiam pažįstamam.
Tai vadinama silpnais ryšiais — sąvoka, kurią sociologai naudoja jau dešimtmečius, bet Kauno verslo bendruomenė ją įgyvendina praktiškai, savaip. Stiprūs ryšiai — su artimais kolegomis ar draugais — dažnai neduoda naujos informacijos, nes visi jau žino tą patį. O štai atsitiktinis pažįstamas iš kitos srities, sutiktas prie pusryčių stalo, gali atnešti visiškai kitokį požiūrį ar kontaktą, kurio pačiam niekada nebūtum susiradęs.
Kas vyksta praktiškai
Tokie susitikimai Kaune organizuojami įvairiai — kartais tai neformali grupelė verslininkų, susirenkanti kas mėnesį toje pačioje kavinėje, kartais didesni, atviresni renginiai, kur registruotis gali bet kas. Dažnai būna trumpas įvadinis pristatymas ar viešnia, kuri papasakoja apie savo verslo istoriją, tačiau pagrindinė vertė vis tiek slypi ne scenoje, o prie stalų.
Įdomu tai, kad daugelis dalyvių prisipažįsta atėję ne dėl konkretaus tikslo, o tiesiog iš įpročio arba noro būti kurse, kas vyksta mieste. Tai savotiška socialinė infrastruktūra, kuri veikia be didelio triukšmo — niekas jos nereklamuoja kaip verslo strategijos, bet ji tyliai formuoja miesto verslo audinį.
Kavos puodelis kaip investicija
Jeigu žiūrėti grynai racionaliai, valanda ryte, praleista kalbantis apie orą, vaikus ir bendrus pažįstamus, atrodo kaip prarastas laikas, kurį galėtum skirti darbui. Bet Kauno verslo bendruomenė vis dažniau įrodo priešingai — kad būtent tas laisvas, nespaudžiamas pokalbis dažnai tampa tramplinu tam, kas vėliau virsta rimtu bendradarbiavimu. Galbūt paslaptis ne pačiuose pusryčiuose, o tame, kad žmonės vis dar nori sėdėti vienas priešais kitą, žiūrėti į akis ir kalbėtis be ekrano tarpininko. O jeigu prie to dar pridedama gera kava — tai jau beveik garantuotas receptas naujiems ryšiams, kurie, kaip rodo praktika, dažnai atsiperka su kaupu.
