Kauno verslo bendruomenė mėgsta pasigirti, kad neatsilieka nuo Vilniaus, o kartais net lenkia sostinę technologiniu požiūriu. Tiesa, kaip visada, sudėtingesnė. Yra įmonių, kurios tikrai pakeitė savo administracinius procesus taip, kad darbuotojai nebeskaičiuoja valandų popieriams tvarkyti, bet yra ir tokių, kurios nusipirko dvi programėles, pasidarė gražią prezentaciją investuotojams ir tuo viskas baigėsi. Pažiūrėkime į septynis atvejus, kurie man atrodo verti dėmesio – nebūtinai todėl, kad viskas juose tobula, o todėl, kad jie parodo, kur technologija realiai veikia, o kur lieka gražus žodis.
1. Gamybos įmonė, atsisakiusi popierinių važtaraščių
Vienas Kauno regiono metalo apdirbimo gamintojas prieš porą metų perėjo prie elektroninio dokumentų valdymo sandėlio ir logistikos procesuose. Skamba banaliai, bet realybėje tai reiškė, kad sandėlininkai nebesikeikia ieškodami dingusio popieriaus lapo su parašu. Sistema automatiškai generuoja važtaraščius, sinchronizuoja su buhalterine programa. Vis dėlto kalbėjausi su vienu darbuotoju, kuris prisipažino, kad pirmus tris mėnesius visi tiesiog dubliavo darbą – ir popieriuje, ir sistemoje, nes niekas nepasitikėjo, kad technologija neišdulkinusi klaidos. Tai gana tipiška problema – diegimas be tinkamo pereinamojo laikotarpio sukelia daugiau chaoso nei tvarkos.
2. Buhalterinės paslaugos su dirbtiniu intelektu, kuris ne visada teisus
Keletas Kauno buhalterinių firmų pradėjo naudoti AI įrankius sąskaitų faktūrų atpažinimui ir duomenų suvedimui. Idėja graži: nuskenuoji dokumentą, sistema pati atpažįsta sumas, PVM, tiekėją. Praktikoje – taip, sutaupoma laiko, bet reikalingas žmogus, kuris viską patikrina, nes sistema kartais supainioja datos formatą arba nesugeba perskaityti prastos kokybės nuskaitymo. Vienos firmos vadovė sakė, kad klaidų procentas nukrito, bet neišnyko – tiesiog persikėlė iš rankinio įvedimo į automatinio tikrinimo etapą. Tai nėra revoliucija, kokia pristatoma reklamose, tai tiesiog kitoks darbo pasiskirstymas.
3. Logistikos kompanija ir maršrutų planavimo algoritmas
Vienas Kauno transporto sektoriaus žaidėjas įsidiegė programinę įrangą, kuri automatiškai planuoja vairuotojų maršrutus, atsižvelgdama į kuro sąnaudas, eismo situaciją ir pristatymo laikus. Sutaupymai realūs – sumažėjo tušti reisai, sumažėjo administratorių darbo krūvis rankomis derinant grafikus. Bet įdomu tai, kad vairuotojai iš pradžių maištavo – sistema siūlydavo maršrutus, kurie „ant popieriaus“ atrodė logiški, bet realybėje vedė per remontuojamą kelią ar rajoną su nuolatiniais kamščiais tam tikru metu. Algoritmas mokosi, sako vadovybė. Vairuotojai sako, kad algoritmas mokosi lėčiau nei norėtųsi.
4. Viešbutis, kuris automatizavo registraciją, bet ne aptarnavimą
Kauno senamiestyje veikiantis viešbutis įdiegė automatinę registracijos sistemą – svečiai gali užsiregistruoti per terminalą, gauti elektroninį kambario raktą, apeiti recepciją. Administraciniu požiūriu tai sumažino personalo poreikį naktinėje pamainoje. Tačiau kai kuriuose atsiliepimuose svečiai skundžiasi, kad sistema patogi, kol viskas veikia sklandžiai, o kai iškyla klausimas ar problema, niekur nėra žmogaus, su kuriuo galima greitai pasikalbėti. Administracinis procesas tapo greitesnis, klientų patirtis – nebūtinai geresnė. Tai gerai iliustruoja, kaip technologija sprendžia vieną problemą, sukurdama kitą.
5. Teisės paslaugų biuras su dokumentų automatizavimu
Kelios Kaune veikiančios teisininkų kontoros pradėjo naudoti šablonų generavimo sistemas standartinėms sutartims ruošti. Vietoj to, kad teisininkas kiekvieną kartą rašytų nuo nulio, sistema surenka informaciją per klausimyną ir sugeneruoja dokumento juodraštį. Laikas, skirtas rutininiam darbui, sumažėjo gerokai. Bet kalbėjausi su vienu teisininku, kuris pastebėjo pavojų – jaunesni specialistai pradeda per daug pasitikėti šablonais ir mažiau gilinasi į teisinę logiką, kodėl konkreti nuostata ten atsiranda. Ilgalaikėje perspektyvoje tai gali sukurti kompetencijos spragą, kurios niekas dabar nemato, nes viskas atrodo veikia.
6. E-prekybos sandėlis su robotizuota inventorizacija
Vienas Kauno regiono e-prekybos sandėlis įsidiegė sistemą, kuri naudoja jutiklius ir barkodų skenerius automatiniam prekių likučių sekimui. Anksčiau inventorizacija reikalaudavo sustabdyti darbą kelioms dienoms per metus, dabar duomenys atnaujinami beveik realiu laiku. Administraciniu požiūriu tai didžiulis laimėjimas – mažiau klaidų, mažiau prarasto laiko. Kita vertus, sistemos diegimo kaina ir priežiūra nėra maža, ir mažesnės įmonės, žiūrinčios į šį pavyzdį, dažnai nusivilia sužinojusios, kad panašų sprendimą sau leisti gali tik tam tikro dydžio verslas.
7. Statybos įmonė, skaitmenizavusi leidimų ir dokumentacijos tvarkymą
Statybų sektorius Lietuvoje garsėja biurokratija, ir viena Kauno statybos bendrovė pabandė tai spręsti, įdiegdama platformą, kurioje kaupiami visi projekto dokumentai, leidimai, susirašinėjimas su institucijomis. Vietoj to, kad ieškotum popierių skirtinguose aplankuose ar el. pašto dėžutėse, viskas vienoje vietoje. Tai realiai sutaupo laiko projektų vadovams. Bet pati sistema neišsprendžia pagrindinės problemos – pačių institucijų procesų lėtumo. Skaitmenizuota vidinė tvarka susiduria su analogine išorine biurokratija, ir rezultatas – dalinis pagerėjimas, o ne visiškas išsivadavimas nuo popierių karalystės.
Ką visa tai reiškia, kai nuima blizgesį
Jei sudėtum visus septynis atvejus į vieną vaizdą, matytum ne technologinę revoliuciją, o lėtą, dažnai skausmingą prisitaikymą. Kauno verslas tikrai investuoja į skaitmenizaciją, ir dalis tų investicijų atsiperka – mažiau rankinio darbo, mažiau klaidų, greitesni procesai. Bet kiekvienas iš šių pavyzdžių turi savo „bet“ – žmogus, kuris vis tiek turi patikrinti AI darbą, vairuotojas, nepasitikintis algoritmu, teisininkas, bijantis kompetencijos nykimo. Technologija čia neišsprendžia problemų savaime, ji tiesiog perkelia jas į kitą vietą, kartais mažiau matomą. Ir gal būtent tai yra sąžiningiausias būdas žiūrėti į visą šį „skaitmeninės transformacijos“ pasakojimą – ne kaip į stebuklą, o kaip į nuolatinį derėjimąsi tarp žmogaus ir mašinos, kuriame kol kas laimi tas, kuris nepamiršta patikrinti, ką sistema tikrai padarė.
